Siena

Siena

Žiūrovas turėjo kėdę
Nes nenorėjo jis stovėti
Bet sėdėti negalėjo
Nes visi kiti stovėjo.

Stovėjo jie prie sienos
Ta siena lipo diedas
Ir niekas netikėjo
Kad sugebės užlipti.

Praėjus daug daug laiko
Žiūrovas atsisėdo
Nes diedas vis dar lipo
Ir buvo jau aukštai.

Pradėjo visi skirtis
Žiūrovas net užmigo
O diedas vis dar lipo
Ir buvo jis aukštai.

Žiūrovas net pabudo
Bet diedas vis dar lipo
ta begaline siena!
Ir buvo jis aukštai.

Atsakymai

Priėjęs akligatvį
Suprato, kad reikia eiti atgal
Bet buvo tiek primelavęs
Kad neberado kelio atgal.

Sutiko vaikiną be plaukų
Bet paklausęs kelio
Suprato kalbąs su savo
Atvaizdžiu veidrodyje.

Pašoko aukštyn
Kad geriau matytų
Bet pasaulis apsivertė
Ir pradėjo kristi.

Pagavo debesį
Bet tai buvo balionas
Ir pradėjo kristi
Nes balionas sprogo.

Nukrito į moters rankas
ji nusišypsojo
Ir išgaravo
Nes ir ji buvo balionas.

Surado vėžlį
Paklausė, kas yra tiesa
Bet vėžlys buvo tikras
Atsakymo nėra.

Klausimai

Klausimai

Prisimenu, kaip lipau į kalną su grupe draugų.
Visi tylėjo, o aš kalbėjau, bet ne apie orą,
Tikrai ne apie prie kelio gulintį lavoną kiškio,
Aš klausinėjau klausimų.

Kai nulipau nuo kalno, išsiskyriau su draugais.
Po kelių metų grįžęs, į kalną nebeįlipau,
Nes buvo prastas oras, ir kiškių gripo karantinas,
Ir nebesutikau draugų.

Dabar noriu paklausti, bet nebemoku, pamiršau.
Pamatęs žmogų gatvėj tik nusišypsau.
Kai sugalvoju klausimą, netrukus suprantu,
Kad ant kalno jį jau panaudojau.

Galėčiau gyventi iš senųjų savo klausimų,
Bet kaip tai būtų nuobodu!
Gyvenčiau tarsi amžinybėj,
Ir vėl ir vėl ir vėl ir vėl.

Todėl viliuosi, kad priimsite mane,
Ir leisite išmokti to, ko nebemoku,
Kad nebūčiau vergas savo likime,
Ir klausinėčiau klausimų.

Social and academic adventures

I have recently participated in three  “Academic/Social trainings”(Akademiniai ir socialiniai mokymai)  in my university, and I want to share  a bit of (even though it’s still ongoing) of my experience.

There are quite a few important questions that every student has to face at one time or another of his university studies. (A few examples – how do you enroll to university, what is the study calendar, scholarships, academic holidays…). It is even more important for anyone who thinks of himself as a “student representative” or “memeber of  student’s union” to have answers. How could one study, not knowing how to, and, more importantly, not knowing who to turn to for an answer?

Continue reading “Social and academic adventures”

How much is “too much”?

“Too much food”, “too much talking”, “too much time”, “too much money”…

I wonder, how much is “too much”, and where is the limit that separates “just a little too much” and “if it was only a bit more”. In our lives, we often face these quantities and tell the “too much” phrases, but what actually makes us say them? How do we choose? And is it possible that someone else will understand what a person saying “too much” actually means?

I want to discuss an imaginary situation. Let’s say we happen to be in a market.  A man, called John, is trying to buy a chair for his lovely home.  He asks a marketer: “is 10 Euro enough”. If the marketer is not greedy and a price is close to the cost of making and transporting the chair, he’ll most probably say “yes, it is enough”. Otherwise, he could say either “too little” or “too much”. In this example, it is easy for marketer to answer, because he has the needed information for it.

Moreover, if John does not understand the answer, it is reasonable for him to ask a question: “Why?”, and the marketer could easily answer.

However, in this situation the subject that is being valued is very well known, so it should be relatively easy compared to a situation where the subject is unknown.

If we consider talking – how can we draw a line between too much and too little? It is obvious when only a few words are said or if it never ends, but the question is what happens near the center. There are many criteria to consider – the topic, the speed of talking, the person that is talking and so on. Who can you compare to- yourself, your friends, famous politicians?…

Also,  think about any other “subject” or “thing” that is not very well known or even “unknown” to you. Is it not misleading to say “too little” or “too much” to your friend or colleague, who might know just as little and be trusting on your opinion?

I think that the basis for saying “how much is “too much”” should be the facts that you really know. If you can not answer “Why?”, unlike the marketer, who can, why, then, say “too much?” and confuse yourself and everybody else?

Or, maybe, it could be benefitial to think “too much, because” in your head before actually opening your mouth?